Takelis

Nežinia kokiu tikslu iš miesto atsitrenkusi čionai, kur keliai ir takeliai tikrai nepritaikyti pasivažinėjimams, Odette sustabdė savo motociklą prie vieno iš suoliukų ir šiek tiek sunerimusi dėl vienos iš mėgstamiausių savo transporto priemonių nuo jo nulipo. Iš motociklo variklio sklindantys garsai jai visiškai nepatiko, o dar ir tai, kad niekaip nesisekė išvystyti norimo greičio, kėlė nerimą. Nusiėmusi šalmą, Lynx nubraukė nuo veido kelias šviesių plaukų sruogas ir pradėjo kaip tikra profė krapštytis prie dviratės priemonės. Kelioliką minučių mėginusi rasti gedimą, pagaliau pasidavė ir vėl užsimaukšlinusi šalmą apsižergė plieninį žirgą, ketindama sukti namų link. Deja, netrukus išaiškėjo, kad motociklas nebeužsiveda. Tyliai suburbėjusi nešvankų rusišką keiksmažodį, kurių jos žodynas buvo itin turtingas, Dust vėl nulipo ir atsisėdo ant visai šalia esančio suoliuko, svarstydama, ką daryti. Kaip tyčia nebuvo pasiėmusi mobiliojo telefono, tad taksi išsikviesti negalėjo. O pėsčiomis eiti iki namų, kurie buvo už keliolikos kilometrų, atrodė kvaila.
Taip jai besėdint, lyg tyčia tolumoje pasigirdo tylūs, prislopinti griaustinio garsai, skelbiantys apie besiartinančią liūtį, ir netrukus iš dangaus pasipylė gausūs lietaus lašai, kurie per kelias minutes permerkė Odettę iki paskutinio siūlelio. Sunkiai atsidususi, mergina nusivilko odinę savo striukę ir panaudodama ją kaip skėtį iškėlė virš galvos, bent šiek tiek apsaugodama plaukus nuo stambių ir sunkių lietaus lašų, skaudžiai besidaužančių į jos kūną. Buvo pratusi prie nejaukių situacijų, todėl per daug nesuirzo dėl drabužių, kurie sušlapę lipte prilipo prie kūno, nemaloniai grauždami. Labai tikėdamasi, kad lietus baigsis taip pat greitai, kaip ir prasidėjo, Lynx nukreipė žvilgsnį į dangų, tarsi tikėdamasi, kad ponas Dievas supras jos užuominą ir nutrauks liūtį.

David nusprendė nuvažiuoti į miestą. Ketino išgerti vienam iš savo pamėgtų barų. Kadangi važiuoti tokį ilgą kelią jis visai nenorėjo, nusprendė kelionę sutrumpinti bent penkiomis minutėmis ir važiuoti siauresniais ir ne tokiais patogiais keliais. Pasukęs kažkur į mišką, kur dar visai nesenai buvo visai normalus ir pakenčiamas kelias, Dave kiek susiraukė pastebėjęs, kad pradėjus lyti jis tapo nebe toks normalus. Susitaikęs su mintimi, kad vos šiandien nuplauta mašina vėl bus baisiai purvina, jis šiek tiek sumažino greitį ir važiavo toliau. Keikdamas save dėl to, kad sugalvojo taip kvailai trumpinti kelią, staiga pamatė kliūtį kelyje - motociklą. Apsidairęs jis ganėtinai greitai pamatė ir jo savininkę, ant suoliuko sėdinčią, nuo lietaus bandančią pasislėpti blondinę, kurios veido tamsoje jis beveik neįžiūrėjo. Nusprendęs, kad reikia bent jau pasiteirauti ar nereikia kokios nors pagalbos, David išlipo iš mašinos ir susiraukė, nes vos per kelias akimirkas jo plaukai jau buvo visiškai šlapi. Greitu žingsniu priėjęs prie suoliuko, ant kurio sėdėjo mergina, Dave jau ketino klausti ar gali kuo padėti, bet tik tada ją atpažino. Vyras nusišypsojo ir tarė:
-Odette, sveika. Gal tave.. pavežti?-kilstelėjęs antakį jis pastebėjo, kad mergina visiškai peršlapusi ir paėmęs ją už rankos nusivedė prie savo mašinos net nesulaukęs atsakymo. Atidaręs dureles, palaukė kol ji įlips ir įsėdęs pats nubraukė kelis lašelius nuo veido.

Lietui nė kiek nerimstant, jau veikiau stiprėjant, Odette buvo kone beprarandanti viltį šiandien parsigauti namo ir svarstė galimybę eiti ant pagrindinio kelio tranzuoti pakeleivingoms mašinoms, kai, o džiaugsme, išgirdo atvažiuojančios mašinos garsą. Nors automobilis buvo dar gana tolį ir dėl medžių jo net nesimatė, nepaprastai gera merginos klausa jau buvo jai pranešusi, kad išsigelbėjimas galbūt vis dėl to bus. Įsmeigusi žvilgsnį ton pusėn, iš kur girdėjo atvažiuojant automobilį, Dust šiek tiek primerkė akis, mat apniukus dangui šviesos ryškiai sumažėjo ir galėjai pasijausti tarsi naktį, nors dar buvo tik popietė, gal antra ar trečia valanda. Automobiliui jau stojant priešais jos motociklą, Lynx laiku susivokė, kad reikėtų savo dviratį žirgą patraukti nuo kelio ir pakilusi nuo suoliuko greitai nustūmė motociklą į šalikelę, kas buvo keista, turint omenyje jog mocas sunkus, o ji atrodo tokia gležnutė. Grįžo į ankstesnę savo sėdėjimo vietą kaip tik tuo metu, kai vyras atidarė automobilio dureles ir išlipo laukan. Per daug nekreipdama į jį dėmesio, Odette normaliai apsivilko švarkelį, kuris nuo lietaus nė kiek nesaugojo, ir teikėsi pažvelgti į automobilio savininką tik šiam sustojus šalia ir prakalbus.
-Būtų gerai...- šiek tiek dvejodama nutęsė, žiūrėdama į lyg ir pažįstamą vyro veidą. Visą kelią link automobilio mėgino prisiminti jo vardą, mat kai jiedu matėsi paskutinį (beje, tai buvo ir pirmas, ne tik paskutinis jų susitikimas), mergina buvo apgirtusi tiek, kad atmintis neįrašinėjo tokių dalykų kaip pašnekovų vardai.
-Tu David, taip? Dave?- pagaliau privenė smegenis atgaminti informaciją, kuri šiuo metu atrodė gana svarbi.- Ačiū, tik... aš gyvenu bute pačiame miesto centre, kelias nuo čia bus tolimas, o dar tokiu oru... galėtum tiesiog mane pametėti iki kokio artimiausio baro,- ištarė papuošdama lūpas vos matoma, tačiau nuoširdžia ir gana draugiška šypsena. Nenorėjo, kad Hewson turėtų važiuoti ten, kur jam ne pakeliui, o prašyti kad jis ją nusivežtų į savo namus ir leistų pralaukti kol lietus baigsis atrodė netinkama.

Patogiai įsitaisęs kėdėje ir nusirengęs jau spėjusią sušlapti juodą odinę striukę, David pametė ją kažkur ant galinės sėdinės ir pažvelgęs į šalia jo sėdinčią moterį užvedė automobilį. Išgirdęs, jog skamba jo mobilusis, tyliai atsiduso ir greit jį susiradęs atsiliepė nuspausdamas žalią mygtuką. Po kokią minutę trukusio pokalbio, David įsidėjo susisiekimo priemonę atgal į kišenę. Išgirdęs, kad mergina bando prisiminti koks jo vardas, kreivai šyptelėjo ir nežymiai linktelėjo jai ištarus "David", o vėliau ir jo vardo trumpinį - "Dave". Kiek prisimerkęs jis pagalvojo, kad būtų labai nepatogu tokiu oru važiuoti į miesto centrą, be to, "artimiausias" baras taip pat buvo ganėtinai toli, todėl pagalvojęs, kad artimiausia vieta kur jie galėtų nuvažiuoti yra jo namai, jis savo apsvarstymus išsakė garsiai:
-Miesto centras toli, o mano namai visai čia pat. Jeigu nori, važiuojam ten. Tu visa peršlapusi, nenorėčiau, kad susirgtum,-šyptelėjo. Sulaukęs pritariančio jo idėjai moters atsakymo, David užvedė automobilį ir kiek pavažiavo į priekį, nes čia kelias buvo labai siauras ir kaip nors apsukti transporto priemonę būtų buvę tiesiog neįmanoma. Pagaliau radęs kelio išsišakojimą, ganėtinai greitai ir sklandžiai apsuko automobilį ir apsidairė. Pradėjęs važiuoti jis pasiekė kelio galą ir išvažiavęs į jau normalų greitkelį nuvažiavo gyvenamojo rajono link, kur ir buvo jo namas.