DURYS | LIFTAS | LAIPTAI

Eidama nepaprastai lėtai, Nina pagaliau pasiekė didingo (net ne) daugabučio pastato slenkstį. Rankoje, kaip visada, ji laikė išmaniąją susisiekimo priemonę ir tingiu balsu atsakinėjo pavienius atsakymus, kaip "taip, mhm, aišku" ir panašiai. Atgalia ranka atvėrusi duris, mergina atsidūrė erdviame daugiabučio hole ir išpyškinusi į telefono ragelį "iki", priėjo prie lifto, kuris, Ninos nelaimei, buvo taisomas. Išleidusi nevilties kupiną atodūsį, pažvelgė į grėsmingai stačius laiptus. Jos išraiška priminė kokį nors mažą vaiką, bijantį eiti į rūsį, tik Ninos atveju buvo atvirkščiai - ji nepanoro lipti aukštyn, žinodama, kad penkiais pirkinių maišais gali nepasiekti savo apartamentų durų. Galų gale sukaupė jėgas ir ėmė ilgai, bei skausmingai, gerai, dabar prasideda dramatizavimas... Tiesiog ilgai ir lėtai kopdama laiptais ji pasiekė savo buto koridorių ir didžiuodamasi savimi netgi prisivertė nusišypsoti pro šalį einančiam kaimynui, kurio įprastai vengdavo dėl jo įtartino merginos nužiūrinėjimo. Rankinėje graibydamasi raktų, priartėjo prie 352 numeriu pažymėto buto durų, kuris reiškė "namus" Ninai. Atrakinusi duris jis šmurkštelėjo vidun ir užvėrusi duris paskui save, užrakino jas. Baisūs laikai dabar, maža kas įlysti užsimanys. Kad ir tas creepy kaimynas.