Baras

Įžengusi į blausiomis lempomis apšviestą barą, Nina prisimerkė. Švelniai stumtelėjusi kelią užstojančius žmones ji patraukė prie baro stalo, mat staliukai atrodė tokie niūrūs ir vieniši. Negana, kad Nina ir taip be nuotaikos. Artėdama link baro ji iškart atpažino prie jo sėdinčią merginą.
- Mila, Mila, čia tu? - įsitaisiusi ant gretimos kėdės, uždėjo savo delną ant merginos peties ir nesmarkiai jį papurtė.

- Še tai tau, koks mažas pasaulis, - patraukusi savo delną nuo Milos peties, ji tuo pačiu delnu trinktelėjo sau į kelį. Nors vienas malonus įvykis per šią dieną. Tai privertė Niną pasipuošti plačia ir draugiška šypsena. - Kaip laikaisi? - iškart pasiteiravo kita ranka mojuodama į baro pusę, tarsi rinkdamasi gėrimą. - dievaži, nesimatėm gal... bala nematė, mažiausiai šimtą metų, - kraipydama galvą nusijuokė.

- manai aš ne? - spėjusi užsisakyti nealkoholinį kokteilį, Nina šyptelėjo puse lūpų. Neįtikėtina, kaip staigiai jos nuotaika pakito. Reikės dažniau ilgai nesimatyti su draugais. Hehe. - Ko gero šiandien visai nesitikėjau nieko sutikti, - kiek niūrokai pridūrė, bet neleisdama į galvą lįsti blogoms mintimis, įsmeigė smalsų žvilgsnį į Milą. Visgi tie keli mėnesiai, nors ne, metai, keičia žmones. - kam kalbėt, kam patylėt, - nusijuokusi iš jos sąmojo protingai palinkčiojo ir gurkštelėjusi iš savo stiklinės gudriai iškėlė antakius. - vat tau gražėti nėra ribų, - įtikinamai palinkčiojo ir vėl pasipuošė šypsena.

- tik konstatavau faktą, - taip tarp kitko pasiaiškino, nors iki skausmo buvo įsitikinusi savo žodžiais. Jau nuo mokyklos laikų atsimena Milą kaip labai simpatiką merginą, o argi draugei gaila tai priminti? - vaje, atsirado senutė... - pacaksėjo liežuviu kraipydama galvą ir delnu prisidengė burną tramdydama juoką. Bet netrukus Ninos veidas tapo rimtas. Ar bent jau atrodė rimtas. - O kad visos senutės taip atrodytų... - dviprasmiškai nutęsė kilstelėdama savo taurelę lyg skelbdama tostą. Sukrizeno ir užsivertusi taurelę, tyliai padėjo ją ant baro stalo ir sunkiai atsidususi trūktelėjo pečiais. - Et... man kaip ir tau, yra buvę geresnių laikų, - kiek kreivokai išsiviepė. Mat šįkart už Niną kalbėjo nuovargis.

Net sudrebėjo nuo kalbų apie celiulitą. Tai tarsi gyvas košmaras Ninačkai. Nejučia nuleido žvilgsnį į savo kojas ir nė nebandė įsivaizduoti, kad jos galėtų būti išpampusios ir minkštos. Siaubas siaubas. - O ne, dar per anksti kalbėti tokiomis temomis, - nutaisiusi rūgšią miną, ji ėmė purtyti galvą nenorėdama veltis į tolesnių metų praradimus. Išgirdusi Milos teiginį apie linksmybes, Nina nežymiai linktelėjo. - Patikėk... darbų grafikas siaubingas, tikriausiai greitai pamiršiu savo apartamentų adresą, - dar sugebėdama šmaikštauti, nusijuokė. - bet nesijaudink, nesiruošiu gadinti mudviejų susitikimo savomis problemos, - ryžtingai iškėlė galvą ir šyptelėjusi pabaigė savo kokteilį. Na, ir nesikuklindama užsisakė dar vieną, šįkart stipresnį.

- Būtent. Gyvenkime šia diena, - pakartojo ir išleido svajingą atodūsį trumpam susimastydama koks iš tiesų geras gyvenimas nesidairant nei atgal, nei į priekį. Bet kartais noromis ar ne tenka susidurti su tokia žiauria gyvenimo palydove kaip realybė. Tai ir pažadino Niną iš fantazijų. Klausydamasi Milos, ji šiek tiek suraukia kaktą. - pala, laboratorija? - pasitikslino. - Atleisk, primink kuo tu užsiimi? - atsargiai paklausė, nes iš tikrųjų susigėdo, kad taip netaktiškai pasielgė. Nutarusi, kad atsakymo gali palaukti, supratingai linkčiojo. - Iš tiesų. Vargu ar dabar turėčiau ką turiu be savo ambicijų, - kukliai nusišypsojo. Nemėgo šnekėti apie savo karjerą, nes bijojo, kad kiti gali tai suprasti kaip paprasčiausią gyrimąsi.
- Eik jau, viskas gerai, man tiesiog trūksta gero, visos paros miego, - numojusi ranka nesutramdė juoko, tad po akimirkos jis tyliai nuaidėjo bent per pusę baro.

Ninai norėjosi imti ir išsitraukti užrašų knygelę, kad galėtų pasižymėti tokius brandžius ir tokius teisingus Milos žodžius. - tai taip... išmintinga ir taip įkvpėpia, - nuoširdžiai susižavėjusi vos sulaikė savo apatinį žandikaulį, kad šis neatviptų kaip pas kokią medinę lėlę.
- oho, visgi tau pavyko, sveikinu! - neslėpdama džiugesio suplojo delnais plačiai nusišypsodama. Smagu, kad ir Milai pavyko prasilaužti ir įgyvendinti savo tikslus. Nes juk retai kam taip pasiseka. Paklausta apie save, Nina nežymiai papurtė galvą nutaisydama "ne visai..." grimasą. - Kaip čia pasakius, kažką buvau pradėjusi, bet menų mokykloje mane taip patraukė aktorystė, kad nutariau prie jos ir pasilikti, - paaiškinusi linktelėjo. Jau vien iš Ninos balso girdėjosi, kad ši profesija jai kur kas brangesnė nei modelio karjera.
- o man miegas tikrų tikriausia palaima, - kilstelėjo rankas lyg melstųsi Tam Kažkam Iš Aukščiau. - Pagalvojus, kad buvo laikai su bemiegėmis naktimis... net keista, kaip viskas pasikeičia, - staiga taip nostalgiškai prabylusi sukikeno.

((aha, rodos atradau perspektyviausią RP draugę B-) ir tikriausiai reikės grupę keisti xD ))

Šitaip pagirta Nina net nežinojo, ką atsakyti, tad kimiai krenkštelėjusi ji išspaudė mielą, dėkojančią šypseną. - geri laikai... - nutęsė prisiminusi mokyklą. Ko tik nebuvo prikrėtusios jos abi. Nina visuomet tikėjo, kad gyvenimas būtinai ir vėl suves ją su Mila. Ir tik pažiūrėkite, štai sėdi jos bariuke, smagiai besišnekučiuodamos gurkšnoja kokteilius ir dalinasi naujienomis, patirtimi ir t.t. Milai prabilus apie baletą, ji iškėlė abu antakius, ryškiai susidomėjusi. - o gaila, galiu galvą guldyti, kad eičiau į kiekvieną tavo pasirodymą, net jeigu jis vyktų kitame pasaulio gale, - pusiau rimtai, pusiau juokais Nina ištarė ir nusišypsojo. - Tikrai, buvai ir tikiu, kad vis dar esi be galo talentinga šiuo klausimu. Nepamiršk to, - lyg moralizuotama pamojavo pirštu Milai prieš nosį patempusį lūpą it kokia močiutė. Visgi dėl grimasų ji neklydo, Nina mėgsta jomis rodyti savo emocijas.
- o varge, šešios valandos... - Nina susiėmė už veido didžiai nustebusi. - Aš per tiek laiko spėju suskaičiuoti vos tūkstantį avelių, - nusikvatojo. - bet iš tiesų, oho, kokio svajonės. Žinai, drįsčiau pritarti tau. Kartais tikrai nesutelpu į tas menkutes dvidešimt keturias valandas, - pakrypavo galva visiškai pritardama galimam paros pailginimui.

- Ir gerai, jog tie prisiminimai malonūs, - protingai palinkčiojo. Bent jau Nina niekada neleidžia niūriems dalykams lįsti į paviršių. Kas buvo, pražuvo, lai lieka praeityje. Per vėlai pastebėjusi, kad visą laiką sedėjo užsisagsčiusi striukę, kaklą apsirišusi plonučiu šalikėliu, Nina susigrizbo atsikratyti tų, papildomą šilumą teikiančių, drabužių, kadangi darėsi kiek šiltoka. Rengdamasi striukę, Nina įdėmiai klausėsi kiekvieno Milos žodžio, mat nenorėjo atrodyti nedėmesinga ir galų gale, jai buvo smalsu. - Ne visai, - staiga Nina papurtė galvą nepritardama Milai dėl baleto. - Aš kaip tik manau, jog kiekvieno pasirodymo metu šokėjas ar bet kokios kitos srities atlikėjas į sceną ir pačiam žiūrovui atneša kažko naujo. Galbūt tai skamba kaip labai nuvalkioti pedagoginiai žodžiai, bet pripažink, tiesos yra, - baigusi kalbėti Nina vėl linktelėjo lyg įteikdama savo nuomonę ir nestipriai sutrenkė savo petį su Milos. Tai taip pat buvo gestas, primenantis judviejų mokyklines dienas.
- O, ko gero esi labai užsigrūdinusi. Turiu omeny, kiekvieną dieną tiri įvairius nusikaltimus... - nevalingai pagestikuliavo rankomis ir Ninos balsas išdavė, kad ji visiškai palaiko bičiulės profesiją, nors pati ne kaži ką suprato. - Neįsivaizduoji, kaip man smagu dėl tavęs, - ji kone pašoko nuo kėdės ir nusišypsojo. Prie progos gurkštelėjo iš savo stiklinės ir paklausta apie meilę, vos neišspjovė savo kokteilio turinio atgal. Kadangi pastaruoju metu Nina tikrai neturi laiko mąstyti ar kalbėti apie tokius dalykus.
- Na, kaip čia pasakius... - kukliai gūžtelėjo petukais šyptelėdama paslaptinga šypsenėle. Manė, kad taip suklaidins Milą ir stebėdama jos išraišką, nekeitė savosios. - Ne, iš tikrųjų tai nieko nevyksta. Nesugebu užmegzti nieko rimto. Tiesiog... dievaži, aš taip nemoku išlaikyti santykių... - galiausiai pratrūko ir pasirėmusi veidą rankomis, išdėstė savo situaciją.

((atleisk, įsivažiavau xDD dievaži, na ir nuvertinau save su tom trim eilutėm (rofl) ))

Nina nusijuokė kartu su Mila dėl sąmojo apie sukaitimą. Žiū, tik dabar susivokė, kodėl barmenas ir keli baro lankytojai taip keistai į jas spitrijo. Lyg jos būtų atslinkusios tiesiai iš Aliaskos kalnynų ledynų. Nenuostabu.
- Suprantama, tiesiog man scena tiek daug reiškia. Tačiau geriau pagalvojus... turiu draugę iš aukštesnės institucijos, - nevikriai pasimuisčiusi savo kėdėje, Nina pakilnojo antakius. - Vadinasi, nelaimės atveju nereikės skambinti pagalbos numeriu 112 ir sakyti savo bėdas visai nepažįstamam žmogui, - nesusilaikiusi ji prunkštelėjo iš to, kaip kvailai nuskambėjo jos žodžiai. Nors Nina yra viena tų, neieškančių žodžio kišenėje, bet dažniausiai ji, švelniai tariant, nusišneka. Todėl Milos klausimas apie aktorystę baisiai nuramino Niną ir ji krenkštelėjusi išsitiesė lyg ruošdamasi pasakoti itin svarbų dalyką. Na, iš tiesų taip ir buvo.
- O aktorystė... - svajingai nutęsė Nina. - visa sistema nėra labai sudėtinga. Tiesiog pirmiausia reikia padoraus vadybininko. Tada prasideda atrankos, atrankos ir dar kartą atrankos... - lėtai ir vos ne pažodžiui išlemeno Nina. Apsivertusios jos akys bylojo, jog tai išties erzinantys procesai. - Bet kad žinotum koks jaudulys ir koks džiaugsmas užklumpa sužinojus, kad esi išrinkta... - ji net pridėjo delną prie širdies ir prisimerkė ryškiai parodydama, koks nuostabus tai jausmas. - tai regis ne tik profesija, bet kazkas daugiau, kartais stebuklingo... Tai be galo svarbi ir be galo įdomi mano gyvenimo dalis. Tikrai, niekada nemaniau, kad kada nors susipažinsiu su šitiek įdomių žmonių. Net neįmanoma apsakyti kaip kiekvieno filmavimo metu pasikraunu gera energija, o ką jau kalbėti apie jausmus, kurie apima įsijautus į personažą... Turiu omeny, vienu metu esu tokia artima, tačiau ir tokia tolima jam, supranti? Ir kuomet reikia daryti ką nors, ko būdama savimi niekada neišdrįsčiau padaryti, visai nesijaučiu nepatogiai, kadangi žinau, jog tai... na, ne aš, - neaišku kokios jėgos paveikta Nina šitaip įsijautusi prabilo. Bet kiekvienas žodis buvo toks nuoširdus, toks tikras, net švytintis Ninos veidas tai liudijo. - Ak, bet... vaje, tikriausiai per daug informacijos tavo galvai. Atleisk, tiesiog apie savo darbą galėčiau šnekėti valandų valandas, - jau beveik išdžiuvusia burna pridūrė ir kimiai nusijuokusi gurkštelėjo savojo kokteilio.
- Ne, dėl meilių nesijaudinu, - nuramino Milą taip pat patapšnodama jai per petį. - Tik... tiesa, norom nenorom tokios mintys lenda, ypač kai grįžti namo ir atsirakinusi duris randi juos tuščius... Tai labai primityvus pavyzdys, tačiau vistiek... esmė ta pati, - Nina patrūkčiojo pečiais norėdama pasirodyti lengvabūdiška, bet reikia pripažinti, ir ją neretai suspaudžia tas vienišumo jausmas.

((eiktu pasidavėja. Gerai varai B-))

- aww, kaip gera žinoti, kad kažkas manęs iš tiesų klausosi, - Nina prikando lūpą. Juk šiais laikais tikras nuoširdumas toks retas. O apie draugystę išvis nėra kalbos. - Na, o daugiausiai mėgstu pasirodyti teatro scenoje. Žinoma, esu suvaidinusi ir filmuose, bet pagrindinių vaidmenų kol kas negaunu, - kiek apmaudžiai ištarė, bet netrukus nusišypsojo, kad nepasirodytų pernelyg nusiminusi. - bet ko gero artimiausiu metu nusimato labai didelis ir labai pelningas projektas, - staiga pridūrė ir Ninos veido išraiškoje ryškiai galima buvo įžvelgti viltį.
- bet kartais gera būti vienai. Ta prasme, niekam nepriklausyti, nebūti įsipareigojusiai... - pasirėmusi veidą delnais, pasakė Nina ir nežymiai pakraipė galvą. Ko jau ko, bet Nina beprotiškai bijo įsipareigojimų, todėl verčiau ištisas dienas praleis teatre ar prieš kameras.

- žvaigždė... kurgi ne, - paleidusi veidą, prunkštelėjo. - o, raudonas kilimas... - numykė ir prisimerkusi šyptelėjo. Ši mintis pralinksmino Niną, nors šiaip ar taip, ne dėl šlovės vaidina. Na, gal šiek tiek, tačiau ji paprasčiausiai daro tai, ką nori daryti, juk tai svarbiausia. - CSI? Sutarta, - nutaisiusi savimi pasitikinčią miną, ištiesė savo delną link Milos, norėdama, kad šis "sandoris" nors kiek atrodytų oficialiai. Nors Ninos grimasa buvo daugmaž rimta, pamažu kylantis lūpų kampučiai išdavė, jog ir ją kutena tas juoko jausmas. Trumpam nesusivaldžiusi nusikvatojo kartu su Mila.
- tobulasis viduriukas... - nutildžiusi paskutinius prunkščiojimus, Nina vėl sukėlusi alkūnes ant baro, pasirėmė veidą ir tyliau pakartojusi Milos žodžius, trumpai užsimerkė trumpai pafantazuodama. "Ninačka, wake up" paliepė vidinis balsas ir ji tuojpat atsimerkė. - apmaudu, jog tai neįmanoma, - vyptelėjusi tarstelėjo.