Stark'o trobelė

Be penkių minučių pusė ketvirtos ryto. Vieni tokiu ganėtinai ankstyvu paros metu saldžiai pučia į ūsą, kiti pasižymintieji pelėdiškomis miego santvarkos ypatybėmis – dar tik ruošiasi vyniotis drunyt, tačiau tik ne Stark`as. Žvaliai pakirdęs (o dėl to veikiausiai kalti biologinio rėžimo sutrikimai įgyti po to, kai per keletą valandų atsidaigojo į visai kitą laiko juostą), susitvarkęs, lakstydamas su kava pripildytu puodeliu rankoj nerimastingai klausosi aname laido gale klegančios žmogystos, turėsiančios už kelių valandų vyrui pristatyti vintažinį „Ferrari 250 GT California Spyder“ automobilį, kurį prieš porą savaičių už vienuolika milijonų dolerių įsigijo aukcione. Netgi tvarkingai nedirbanti transporto priemonė (vyrui buvo pranešta, jog „kažkas“ darosi su pavarų svirtimis, degalų įpurškimu ir duslintuvo darbu) pavergė Tonio širdį nepaisant pluoštelio defektų. Kita vertus, taip net įdomiau. Vyras neturėjo labai ryškių problemų aplinkos adaptavimosi klausiamu, tačiau Amsterdamas, neabejotinai žymiausias Nyderlandų mietas, slėgė Stark`ą labiau, nei sąžinės graužatis silpnumo akimirkai pasidavusį, porą centų kišenėje teturintį dorą vaiką, nusikalstamai pasisavinusį saldainį iš prekybos centro smaližių skyriaus lentynų. Jeigu ne užsitęsę profesiniai reikalai, įkalinę vyrą šiame uostamiestyje neribotam laiko tarpui, Tonis nė už ką nešvaistytų savo brangaus laiko konservavimuisi Amsterdamo marinate, atskyrusį jį nuo ne tik nuo nuoširdžiai dievinamos veiklos, Stark`ui tipinės aplinkos, bet ir žmonių (bendradarbių, draugų, draugių ir meilužių), kurių draugijos nuoširdžiai pasiilgo. Be jokios abejonės, Tonio nekomunikabilia, konservatyvia, vakarėlių virusui atsparia asmenybe nepavadintum, tačiau pastaruoju mietu vis dažniau ir dažniau atrasdavo save lindintį ne per seniausiai įsigytame, itin ištaigingame būste, prieš kurį vienintelį veikiausiai nieko blogo neturėjo. O automobilis, kuriam reikia ne tik parodyti šiek tiek meilės, bet ir mažne prikelti jį naujam gyvenimui įplieskė šiokį tokį ryškesnį toną gailiai pilkoje Stark`o kasdienybėje. Nieko keista, jogei derindamas prekės atsiėmimo klausimą demonstratyviai reiškė nekantrumą. Būtų paskutinis melagis jei suklegėtų, idant pasikrapštyti prie automašinos, kurią įsigijo piniginės storiu persprovęs būrelį bagotų šiknių nemaga veik desperatiškai. O ir šiaip, vyrui kur kas labiau patikdavo, kai tekdavo kam nors jo laukti, o ne kažko laukti jam.
Penkta ryto, šešta ryto ir... Yay! Ilgos laukimo akimirkos, bene pusantro litro išliurlintos kavos bei kelios valandos agoniško televizijos spoksojimo atsiperka subruzdimu galiniame Tonio būstinės kieme, kuriame didžiulis, kiek išvargęs sunkvežimis pristatė automobilį, papildysiantį ir taip jau nemažą prabangių Stark`o transporto priemonių kolekciją. Padėjęs keletą parašiukų popieriaus lapuose – užpildęs popierizmą, taip sakant, paliepia visiems išsinešdinti iš Anthony nuosavybės, savo ruoštu sparčiai įšokdamas į blizgantį, nepaprastai gražų bei retą „Ferrari“ modelį, net nesugebėjęs jo deramai apžiūrėti. Užvedus variklį, automobilio veikimo trūkumai tampa akivaizdūs. Ir toks objektyvus pastebėjimas uždega mechaniko liepsnelę vyro dūšioje. Aplėkęs keletą ratelių apie teniso kortus bei nužudęs nemenką procentą krūmelių ir pavienės augmenijos, galų gale nurieda keliuku, vedančiu į garažą – oficialias vyro dirbtuves. Atsidūręs pastarojoje patalpoje išlipa lauk, smiliumi pervesdamas per juodą, tviskantį savo naujo žaisliuko buferio paviršių. Jau seniai nė vienu savo pirktiniu nebuvo toks nenusakomai patenkintas. Atlupęs automobilio kapotą, pasičiumpa dėžę su įrankiais šią akimirką pašvęsdamas save tikslui kolekcinį „Ferrarį“ visiškai sutaisyti.

Kad ir kaip linksma atrodo pilotuoti raptor‘ių ar kitą judresnį lėktuvą, keleiviniai nė kiek neprilygo nei vienam adrenaliną kaitinančiam lėktuvui iš Eve kolekcijos. Nenuostabu, kad pilotuoti lėktuvą devynių valandų skrydžiui, tamsią naktį buvo ne tik kad sudėtinga, nelinksma, bet ir itin neįdomu. Be to reikalavo daug jėgų, o turint omenyje faktą, kad Salt ne tik, kad dienomis nemiega, bet ir ankstų rytą būna iš lovos pakilusi, buvo pilnai suprantamas poreikis maukti kavą kas pusvalandį. Visgi vos nusileidus ant žemės ir pajutus tą aušros apšviestame žemės plote įsivyravusią nakties vėsą, kūnas natūraliai atkunta ir visi miego pojūčiai paprasčiausiai dingsta. Kadangi buvo ganėtinai svarbus žmogus, be palydos nelieka ir jai pačiai netenka nešti nei iš Amerikos atsigabentos mantos, nei visų daugiau ar mažiau svarbių popierizmų, tvarkingai sudėliotų lagamine. Kelis metrus nuo lėktuvo laukęs automobilis, parūpina greitą ir saugią kelionę iki vietos, kur moteris buvo apsistojusi, o visą laiką iki momento, kai atsidūrė prie pastato durų praleido skaitydama už kelių valandų gresiančio susirinkimo duomenis, bei informaciją, dėl kurios ir yra rengiamas visas susirinkimas.
Namuose, kuriuos kuriam laikui buvo „pasiskolinusi“ už atitinkamą pinigėlių sumą, kurių, beje, moteris nestokojo, atlieka visus būtinus tiek pokelioninuis, tiek rytinius ritualus, tokius kaip higienos klausimai, nepriekaištingas makiažas, padengiantis nuovargiu pradėjusį „spinduliuoti“ veidą, bei dar vienas puodelis stiprios espresso kavos. Šį kartą sėdėdama virtuvėje, skaitydama kažkokias ataskaitas, bei glostydama gomurį karštu gėrimu, žvilgtelėja į laikrodį, kuris praneša, jog būtų pats laikas judintis lauk. Apsirengusi juodos spalvos, itin skoningą klasikinį paltą, nugriebia prie viso drabužių derinio tinkančią rankinę, į kurią sumeta reikalingus daiktus ir pajuda lauk, kur jos jau laukia automobilis su asmeniniu vairuotoju.
Galiausiai atkakusi iki vieno didžiausių pastatų visame Amsterdame, užkyla į vieną iš viršutinių aukštų, kur netrukus visai nesudėtingai pasiekia patalpą, kur jau buvo susirinkusi didžioji dalis svarbiausių organizacijos asmenų. Susirinkimo pradžia gerokai užvilkinus, dėl savaime suprantamos priežasties – paties vadovo neatvykimo. Ne viena Evelyn žinojo, kad tai tikrai ne pirmas ir nepaskutinis kartas, o kadangi laukimas vargino visus, teko pradėti ir be pagrindinės galvos.
Po gerą pusvalandį trukusios sumaišties, kurios metu buvo svarstomi itin svarbūs „Stark Industries“ liečiantys reikalai, bei iškilusios problemos ir neaiškumai, galiausiai išsilaisvina iš patalpos, prieš tai surinkusi reikalingas ataskaitas. Išsitraukusi mobilųjį telefoną nesėkmingai bando prisiskambinti pačiam Stark‘ui, bet priėjusi išvados, kad susisiekti su juo yra bergždžias reikalas, komunikacijos prietaisą įmeta atgal į rankinę ir patraukia lauk iš pastato. Tuo pačiu automobiliu su kuriuo ir atvyko nesunkiai nusigauna iki namo, kuriame yra apsistojęs ne kas kitas, kaip asmuo, kurio pasigedo susirinkime, tad transporto priemonei sustojus kieme, neskubėdama iš jo išsilaipina ir nužingsniuoja paradinių durų link. Jau norėdama panaudoti garsinį signalą skleidžiantį mygtuką, informuojantį namuose esančius apie prie durų išsirikiavusius svečius, sustoja. Pakreipusi galvą į šalį šyptelėja, galvoje užgimus įdėjai, kur šiuo metu galėtų būti pasikavojęs Anthony. Pasukusi garažo link, netrukus atsiduria viduje, bei apsidairo, akimis ieškodama ir paties viso ją supančio turto savininko. Suvokusi, kad pastarasis jos dar nepastebėjo, nusigabena iki stalo ant kurio tėškia šio ryto ataskaitas, šitaip atkreipdama vyro dėmesį.